Trigubas interviu su buvusiais rinktinių treneriais

Prieš jūsų akis interviu su trimis mūsų rinktinių treneriai. Visi jie skirtingi, nes vienas buvo daug pasiekęs su klubu, kitas iš esmės niekam nežinomas ir be pasiekimų, trečias turintis didelį užnugarį tarp savo draugų. Leiskite jums pristatyti Žydrių - pardavusį velniui sielą (zydriusge (11458257)), Martyną - labiausiai skriaustą rinktinių randomo (Martismfg (715696)) ir Žilviną, kuriam taško tik truko (ZilvaLT(1093922)). Jie papasakos apie savo patirtį būnant rinktinės treneriu, požiūrį, koks turi būti rinktinės treneris.

Papasakokite apie save?
Žydrūnas: Esu Žydrūnas, man 27-eri, gyvenu Vilniuje, dirbu. Ieškau atradimų gyvenime, bet vis pasineriu į virtualų pasaulį.
Martynas: Esu Martynas, jau 32-ejų metukų. Net nežinau, ką čia labai pasakoti, gal tik, kad dirbu, vis dar esu nevedęs ir neturiu vaikų, bet, tikiuosi, viskas jau labai netolimoje ateityje.
Žilvinas: Kaip ir galima suprasti iš mano nick'o (slapyvardžio - čia ir toliau autoriaus pastabos), esu Žilvinas. Praktiškai Kristaus amžiaus, visus tuos metus gyvenu sostinėje. Kaip ir kiekvienas iš mūsų, užsiimu tam tikra veikla (inžinerine), kuri maitina mane ir mano šeimą.

Kaip atradote „Hattrick“?
Žydrūnas: Būdamas studentas ir gyvendamas barake (studentų bendabutyje) – nusižiūrėjau nuo kambarioko.
Martynas: Sudomino brolis (jau seniai metęs „Hattrick’ą“). Tai va tiesiog kaip prijaučiantis futbolui ir ekonominių žaidimų mėgėjas, ėmiau ir užsikabinau – jau 13 metų niekaip mesti negaliu. Tiesa, dabar jau labiau vegetuoju, bet sudėtis vis tiek dar sugebu sustumdyti.
Žilvinas: „Hattrick’ą“ atradau jau labai seniai, tikrai nebepamenu, kaip tai įvyko, atsimenu tik, kad Vytas parodė. „Hattrick’ą“ žaidžiu nuo gūdžių 2003 metų, kai dar nebuvo feisbuko, jūtūbo („Facebook“, „Youtube“) ir kitų dalykų.

Kokie jūsų pasiekimai „Hattrick“?
Žydrūnas: Per rinkimus man vis prikaišioja, kad pasiekimų neturiu :). Va, pakilau iki III-ios lygos, bet jau aišku, kad krisiu į IV–V. Tris kadencijas iš eilės buvau Lietuvos U20 treneris ir pakėliau Lietuvą HFA reitinge iki 9-os vietos (16986078.2).
Martynas: Pasiekimų, reikia pripažinti, nemažai :). Lietuvoje laimėjau viską, kas įmanoma, t. y. taurę, aukščiausią lygą ir t. t. Taip pat buvau daugkartinis NT/U-20 treneris – tiek Lietuvos, tiek ir kitų kelių nedidelių „Hattrick“ šalių. Su Lietuvos NT visų laikų geriausias pasiekimas buvo TOP8, nors, aišku, buvo ir ne tokių gerų pasirodymų. Šiaip ar taip, tam tikrų labai aukštų tikslų siekimas visada buvo tai, kas labiausiai vežė „Hattrick’e“. Kovojau ne tik dėl taurių, bet ir bandžiau spaust maksimaliai gerus reitingus su klubu (vienu metu „Šeškai“ buvo vienas stipriausių klubų visame „Hattrick’e“, na, TOP5, tarkim) arba išauginti maksimaliai gerus žaidėjus (pavyzdžiui, tą darau net ir dabar su Fazel Ammamepich (391840473)).
Žilvinas: „Hattrick“ pasiekimai tokie apie viduriuką, vis kažko pritrūksta. A lygos nesu pasiekęs, esu buvęs II, o šiaip dažniausiai savo laiką leidžiu III lygoje. Taurėje gal sekasi geriau. Kad ir šį sezoną: esu įmušęs daugiausia įvarčių į Eridano vartus (596810629).

Kaip susidomėjote nacionalinėmis rinktinėmis „Hattrick’e“?
Žydrūnas: Kai Zilvas buvo NT treneris, patiko stebėti, kaip aktyviai ir sėkmingai jis vadovavo rinktinei. Nuo tada ir pradėjo „kibirkščiuoti“, bet iškart į rinktinių sriubą nepuoliau.
Martynas: Rinktinės visada buvo įdomu. Ten paprastai dalyvauji ne vienas, su tam tikra bendruomene – atsiranda komunikacija, aptarimai, ir viskas tampa tiesiog daug daug įdomiau.
Žilvinas: Nacionalinė komanda niekada nebuvo atitolusi nuo manęs arba aš nuo jos, nuo senų laikų tekdavo tai skautinti, tai prižiūrėti žaidėjus ir panašiai. Visada būdavo įdomu varžytis su stipriausiais, juk vienaip ar kitaip reprezentuoji savo šalį. O mes gi esame patriotai.

Kas paskatino kandidatuoti į rinktinės trenerius?
Žydrūnas: Vizija, misija, planas. Prieš mane Martismfg gerai tvarkėsi su rinktine (tiesa, ne visada sekėsi), tad norėjau pratęsti rinktinės sėkmę. Turėjau planą, kaip ir ką daryti, ruošiau žaidėjus iškart trims čempionatams. Gal kiek pritrūko ambicijų, akiplėšiškumo ir sėkmės.
Martynas: Tiesiog buvo tokie norai. Ir kartu sugebėjimai, tikėjimas, kad žinau, ką ir kaip reikia daryti.
Žilvinas: Atėjus tinkamam momentui, nusprendžiau kandidatuoti į rinktinės trenerio postą ir laimėjau. Norėjosi nuveikti labai daug, tik pradžia buvo labai prasta, o po to teko lipti iš totalaus dugno. Deja, pritrūko vos vieno įvarčio, kad patektumėme į kitą etapą. Gaila. Bet aš tikiu, kad tai buvo ne paskutinis kartas, kai treniruoju rinktinę.

Kaip sekėsi pritraukti savanorių padėti dirbti su rinktine? Turiu omenyje skautus ir fermas.
Žydrūnas: Su fermomis lyg ir gerai buvo – žmonės atsiliepdavo į žinutes forume ir patys parašydavo, atsakydavo į asmenines žinutes. Su skautais buvo striuka, bet per daug ir nesistengiau jų turėti. Mažai tikėtina, kad kas būtų geriau sukęsis nei aš: šiek tiek pagelbėtų ir laiko sutaupytų, bet apsiėmiau pats viską daryti, ir tai leido geriau pažinti žaidėjus, išsiaiškinti savininkų situaciją, užmegzti asmeninius ryšius ir realizuoti ateities planus.
Martynas: Tais laikais, kai buvau treneris, „Hattrick’as“ buvo kur kas aktyvesnis, ir savanorių paprastai netrūkdavo. Priimdavau visus, kurie norėjo kuo nors prisidėti. Kartais stebuklų padaro paprasta žinutė, kai pasiteirauji žaidėjo savininko, ką ir kaip jis žada treniruoti ir koks svarbus jo žaidėjas yra rinktinei. O skautų man nereikėdavo. Esu iš tų trenerių, kuris viskuo užsiima pats – visos komunikacijos nuo... iki... vykdomos per mane. Aišku, jei kažkas pasisiūlo padėti ir visa tai daro savo iniciatyva ir be mano aiškinimų, ką ir kaip reikia daryti, – valio, būtent tokių žmonių NT/U-20 treneriui ir reikia. Bet galiu iškart pasakyti, kad tokių iniciatyvių žmonių nebūdavo labai daug.
Žilvinas: Kalbant apie savanorius, tai laikais jų buvo. Taip, nelabai daug, bet buvo. Žinoma, reikėjo įdėti daug darbo, kad pritraukčiau savanorių ir jie būtų tokie pat atsidavę rinktinei, kaip ir aš. Taip „Hattrick’o“ rinktinės padangėje atsirado Žydriusge. Jis pradėjo dirbti su rinktinėmis. Daug buvo dirbama, diskutuojama ir mokoma. Labai smagu matyti tokį entuziastą (nors tada dar buvo visiškai žalias) darant gerus darbus. Buvo dar keli skautai, su kuriais buvom labai gerai susidirbę ir turėjome sistemą (pasidalinę darbus ir panašiai). Bet užtruko, kol apsišlifavome.
Su fermomis buvo sunkiau. Buvo labai sunku rasti komandą – dabar daug lengviau. Tekdavo eiti per turtingiausias komandas, joms rašyti (atsimenu, daugiau kaip 100 laiškų per kelias dienas teko išsiųsti), prašyti pagalbos. Ir ačiū tiems, kurie padėjo.

Žydrūnai, į rinktinę atėjote niekam nežinomas. Ar tai nesukėlė kokių nors sunkumų dirbant su fermomis ar ieškant skautų savanorių?
Na, kažkiek žinomas buvau (vieniems famous, kitiems infamous), nes gana daug prirašęs žinučių forume, taip pat buvau skautas ir vyr. skautas (ta istorija turi ir „apelsininę“ pusę), buvau parengęs žaidėjų treniruočių vadovą.
Martynai, esate treniravęs Kuveito ir Bahreino rinktines. Galite palyginti bendruomenių susidomėjimą rinktinėmis, teikiamą pagalbą ir kitus pastebėtus skirtumus?
Bahreino ir Kuveito labai mažos bendruomenės ir daug mažesnės galimybės. Čia suveikė mano ambicijos su minimaliais resursais nuveikti „Hattrick’e“ kažką įspūdingo (tai iš dalies pavyko, kai su Kuveito U-20 prasimušiau į TOP16). Nors tenka pripažinti, kad mažų šalių bendruomenes daugiausia sudarė „užsieniečiai“, kurie, kaip ir aš, buvo labai atsidavę ir susidomėję NT/U-20 reikalais, aktyvūs ir neretu atveju labai patyrę „Hattrick“ vilkai, iš kurių visada galėdavai sulaukti rimtos argumentacijos, patarimų, na, ir šiaip šio bei to pasimokyti.
Žilvinai, priklausote DEJOM. Ar turint ryšių lengviau ruošti rinktinę?
DEJOM yra DEJOM... Tai didelė slapta sekta, į ją patekti praktiškai neįmanoma, o išstoti galima vieninteliu būdu. Čia didžiausia „Hattrick’o“ mistika ir paslaptis. Didžiulė jėga.

Kaip manote, ar rinktinės treneris turi būti tik geras taktikas, besirūpinantis tik varžybomis, ar ir vadybininkas, viešųjų ryšių specialistas, padedantis ruošti žaidėjus, įtraukiant ir bendruomenę?
Žydrūnas: Nugalėtojų niekas neteisia. Net jei treneris bus pasaulio bamba, uždirbtas auksas liks mums, bendruomenei, kaip viltis, prisiminimas, dagtis pergalėms. Vis tik geriausia, kai treneris tik dėlioja rungtynių sudėtį, pateikia pastabas dėl treniruočių žaidėjų savininkams ir organizuoja štabo darbą (skautai, vyr. skautai, šnipai-varžovo analizuotojai, apžvalgų rašytojai, toto organizuotojai ir kt.). Laimėjęs rinkimus, treneris turi rasti pajėgių žaidėjų, su kuriais gali siekti pergalių, o ne nertis iš kailio, ką čia iš bėdos paėmus, rūpintis, kad po jo kitas treneris turėtų geresnius žaidėjus negu gavo jis (jei nėra už tai atsakingo asmens, tada tai – irgi trenerio rūpestis).
Martynas: Geras treneris turi būti viskas viename. Tiesa, „Hattrick’e“ nėra kažkokių supertaktikų – reikia tiesiog suprasti, kaip jis veikia, ir per daug negrybauti. O toliau viską lemia sėkmė ir, neretu atveju, tam tikra nuojauta – mėginimas nuspėti, kaip žais varžovas. Tokių taktikų tarp Lietuvos hattrick‘erių tikrai ne vienas ir ne du (nors tikrai ne visi Lietuvos NT/U-20 treneriai buvo pakankamai geri taktikai). Geram taktikui reikia ir geros stiprios rinktinės. Ir tokią rinktinę susilipdyti padeda geri vadybiniai, komunikaciniai įgūdžiai, daug iniciatyvos bei padėti nusiteikę treneriai. Tiesa, dažnu atveju komanda lipdoma ne vieną kadenciją (ypač NT atveju), ir tai paprastai pareikalauja kur kas daugiau „Hattrick“ subtilybių išmanymo (jei norime susistatyti maksimaliai stiprią rinktinę) nei dėlioti taktikas varžybose. Visa mano klubo sėkmė „Hattricke“ daugiau ar mažiau yra paremta tuo, kad žinau, kaip, ir randu, kaip susikonstruoti optimaliai pajėgią sudėtį. Žinau, kaip ta sudėtis turi atrodyti ir NT/U-20 lygyje, ir bet kuris geras NT/U-20 treneris visų pirma tai ir turi žinoti – kaip turi atrodyti jo NT/U-20 komanda ir ją prie to vesti.
Žilvinas: Rinktinės treneris visų pirma turi būti geras vadybininkas. Taktika – tai tik dalis darbo, o bet tačiau vis vien labai svarbi. Tačiau norint parinkti tinkamą taktiką, privalai nuveikti laaaabai daug darbų, kad turėtum komandą, kuri būtų konkurencinga ir su kuria galėtum kažką gero nuveikti. Tą mažai mato paprasti vartotojai, kuriems atrodo – sudėjai sudėtį ir WUALIA, bet taip nėra. Tai yra darbas darbas ir dar kartą darbas. Kitas dalykas yra pats vartotojų požiūris į rinktines. Tendencija dabar tokia, kad mažai kam beįdomios rinktinės. O ir rinktinėms reikėtų kažkokios pertvarkos, kad visiems vėl būtų įdomu. Tikiu, kad įmanoma padaryti rinktines vėl įdomias mums visiems. Gal geriausiai veikia pergalės? To ir palinkėsiu.

Link directly to this article (HT-ML, for the forum): [ArticleID=19862]